1200–1500 m.
Ankstyvoji gotika:

• Gotikiniam kostiumui būdingos pailgintos proporcijos.
• Vienu metu dėvima vis daugiau drabužių, kurie matyti vienas iš po kito, ilgėja proporcijos, siluetas tampa dinamiškesnis, naudojamos naujos medžiagos (aksomas, brokatas), įvairūs dekoratyviniai papuošimai.
• Spalvos turi simbolinę prasmę. Šalia klasikinių atsiranda ir ryškių spalvų.
• Balta simbolizavo šviesą, dieviškumą, tyrumą, tikėjimą ir gerumą. Raudona – meilės ir ugnies spalva – simbolizavo iškilmes ir šventes. Žydra simbolizavo ištikimybę. Žalia reiškė pavasarį, žydėjimą bei įsimylėjimą.
• Atsiranda pagrindinės „dieviškos“ spalvos: balta, auksinė, purpurinė, mėlyna, geltona.

Vėlyvoji gotika (liepsnojanti gotika):

• Drabužiai stilizuoti, manieringi, kontrastingi.
• Laikotarpio pradžioje vyro kostiumas labai sutrumpėja, kelnės labai siauros, dėvimas apsiaustas galėjo būti tik iki alkūnių, segamas daugybe sagų, vyro siluetą užbaigia smailianosiai batai ir aukšta kepurė.
• Vėlesniais laikais vyro kostiumas (houppelande) viršija žmogaus ūgį ir velkasi žeme, rankovės – varpo formos ir labai plačios, apdaras apmuštas kitos spalvos medžiaga arba kailiu.
• Populiarūs diržai, maži varpeliai.
• Beveik kiekvieno drabužio kraštas įmantriai karpytas.
• Šio laikotarpio išskirtinis drabužis – „mi-parti“. Tai asimetriškas kostiumas, kuris dalinamas pusiau: viena pusė siuvama iš vienos spalvos, kita pusė – iš kitos spalvos audinio.
• Moteriškame kostiume liemens linija smarkiai pakyla į viršų ir atsiranda po krūtine, sijonas išplatėja, o priekinė dalis sutrumpėja – atsiveria apatinė suknelė. Siuvamos iki žemės nutįsusios varpo formos rankovės. Prisiuvamas ilgas šleifas.